kumelinis

1 kumẽlinis, -ė adj. (1), kumelìnis (2) 1. → kumelė 1: Tarytum tyko manęs barsukai ir lapės, kalena dantimis dideli kumeliniai vilkai J.Balt. Pamačiau, iš beržytėlės atlekia vilkas, ale toks didžiulis, kumelinis Pg. Mūsų krašte skiria didesnį „kumelinį vilką“ ir mažesnį „avelinį vilką“ rš. Nupirk kumẽlinių čviekų, reiks kaustyt arklys Ds. 2. stambus; prastos rūšies: Kumelinės bulvės buvo didelės, pailgos, su rausvoms akimis Tl. Kumelìnės (kiaurvidurės, raudonmargės) bulvės Vgr. | Kumẽlinė (tuščiavidurė) pivonija Ck. Kumelìniai (juodieji) serbentai Vl.

◊ kumẽlinė dėlė̃; Mt siurbėlė, kumeldėlė (Aulostomum gulo).

kumẽlinis lakštiñgalas vilkas: Gieda kaip kumelinis lakštingalas Rs.